Gruodžio mėnesį - makabriškoji kino klasika

Kas atsitiktų socialinei tvarkai, menui ir svarbiausia – meilei, jeigu pasaulį valdytų patys kvailiausi ir sadistiškiausi žmonės? Tokį klausimą žiūrovams užduoda vienas žymiausių šiuolaikinio kino režisierių – Peteris Greenaway‘us filme „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), kuris yra vertinamas kaip postmodernistinės kultūros šedevras. 

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ bus rodomas „Romuvos“ laikinojoje kino salėje rengiamuose „Kino klasikos vakaruose” gruodžio 17 ir 19 d.

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ yra penktasis režisieriaus filmas, žymėjęs jo karjeros viršūnę, tačiau sutiktas labai kontraversiškai. Spalvinis kodavimas, seksas, kankinimai, kanibalizmas, sutalpinti į šiuolaikinę pasaką, kritikų buvo interpretuojami kaip „tečerizmo“ alegorija, kurioje vagis yra M. Tečer vadovaujama vyriausybė, virėjas –  paklusni darbininkija, žmona – Britanija, o meilužis –  neefektyvi kairioji opozicija.

Filmas nukelia į fikcinį pasaulį, kur visas veiksmas vyksta gurmanų restorane „Le Hollandais“. Restorano šefo Rišardo (vaid. Richard Bohringer) gaminamus patiekalus ragauja ir vertina restorano šeimininkas Albertas (vaid. Michael Gambon). Pastarasis čia leidžia ilgus vakarus su savo žmona Džordžina (vaid. Helen Mirren) ir gangsterių gauja. Džordžinai įgrisę ne tik kulinariniai stebuklai, ji jau priprato ir prie sadistiško vyro elgesio. Todėl, kai restorane prie gretimo staliuko prisėda vidutinio amžiaus vyras su knyga, Džordžina iškart pastebi atėjūną (vaid. Alan Howard). Moteris nieko nelaukdama susipažįsta su nuolat skaitančiu Maiklu ir savo vyrui po nosim užmezga aistringą romaną. Tačiau gandai apie meilužius netrukus pasiekia Albertą. 

Anot kino kritikų, tai netradicinis gangsterių filmas, nors jame ir yra pagrindiniai kriminalinės dramos elementai: smurtas, išdavystė, meilės romanas, kerštas. Filmą išskirtiniu daro tai, kaip šie elementai yra sujungiami, o tai galėjo sukurti tik Greenaway’us turėdamas išskirtinį požiūrį į vaizdą ir pasakojimą. 

P. Greenaway‘us filme gana drastiškai kalba apie vienas didžiausių žmogaus nuodėmių - gašlumą, apsirijimą, neištikimybę, žmogžudystę bei kerštą. Nepaisant to, tai daro labai elegantiškai. Filmo režisierius prieš tapdamas kino kūrėju, buvo dailininkas. Tad ir filmus jis tiesiog tapo. P. Greenaway’us kiekvienai filmo erdvei simboliškai pritaiko spalvas. Restorano „Le Hollandais“ išorė mėlyna. Virtuvėje dominuoja žalia. Valgomoji erdvė raudona, o tualetai balti. Net herojų apranga, cigarečių spalva keičiasi pagal tai, kuriose erdvėse jie juda.