Filme pasakojama apie socializacijos centro jaunuolius, čia atsidūrusius už nesunkius nusikaltimus. Agresija ir fizinės jėgos demonstravimas – kone vieninteliai šių paauglių komunikacijos būdai. „Iš mamos paveldėjau piešimą, o iš tikrojo tėvo – teistumą“, juokauja vienas jų. Jie neturi interneto, telefonų, cigarečių, alkoholio ar kitų narkotikų, negali susitikinėti su merginomis, išeiti į miestą. Centro vaikinai skaičiuoja dienas iki vasaros atostogų, kada pagaliau išeis į laisvę. Vienintelis Bogdanas atsisako važiuoti namo. Fiziškai tvirtas, tačiau švelnus ir smalsus jaunuolis bijo pažvelgti mamai į akis. Nespalvoti filmo kadrai atskleidžia tamsiąją vaikinų gyvenimo pusę ir itin miglotą jų ateitį.