Prieš penkis šimtmečius anatomas André Vésale’as pirmą kartą istorijoje atvėrė žmogaus kūną mokslui. Šiemet bebaimių dokumentalistų pora, žvelgdama per petį chirurgams, traumatologams ir kitiems daktarams, atveria žmogaus kūną kinui. Kartais nerdamas į J. Pollocko abstraktųjį ekspresionizmą, kartais flirtuodamas su „kūniškuoju siaubu“, filmas „De Humani Corporis Fabrica“ iš arti – kartais pernelyg arti – parodo, kuo tikrasis vidinis grožis skiriasi nuo to, kurį taip dažnai poetiškai mėgstame priešinti išoriniam. Atsitraukti neįmanoma, silpnų nervų žmonėms – nerekomenduojama.