Apolonija užaugo bohemiškoje pasakoje – menininkų bendruomenėje pogrindiniame Paryžiaus teatre. Charizmatiška mergina suintrigavo Lea Glob, tuomet režisūros studentę, kuri net 13 metų vis gilėjant jų ryšiui grįždavo fiksuoti Apolonijos gyvenimo etapų. Tarp jų – giliai išgyventa draugystė su iš Ukrainos pabėgusia viena iš „Femen“ įkūrėjų. Ir šėtoniškas sandoris su mecenatu Holivude – vienas iš daugelio pradedančios tapytojos nekantrių bandymų prasimušti į meno pasaulį.
„Kaip ir filmo režisierė tiek daug metų, taip ir mes negalime atitraukti akių nuo Apolonijos, kuri visiškai atvirai dalinasi su mumis savo gyvenimu. Tikriausiai apsinuoginimo prieš kamerą reikia ir jai pačiai. Kad geriau galėtų susivokti, kaip būti kultūros, meno, politikos, verslo pasauliuose ir kaip pasiekti sėkmę. Tai intymus netobulo žmogaus portretas, galintis daug pasakyti apie dabartinę trisdešimtmečių kartą.“ (Dovilė Grigaliūnaitė)