Dviejų dalių seansas, kurį sudaro drama „Rugsėja sako“ (rež. Ariane Labed) ir trumpametražis filmas „Urbanistinė alegorija“ (rež. Alice Rohrwacher, JR).
Rugsėja sako
September Says | Režisierė Ariane Labed | Vaidina Pascale Kann, Mia Tharia, Rakhee Thakrar | Trukmė 80 min. | Prancūzija, Graikija, Airija, Vokietija, Didžioji Britanija, 2024 m. | Anglų kalba, lietuviški subtitrai, vertė Jurga Vilė | N-13
Seserys Liepa ir Rugsėja bei jų mama fotografė Šyla gyvena savo mažame, pačių susikurtame pasaulyje, kupiname meno, keistų kostiumų ir akvariume auginamų sliekų. Paauglės turi savo kalbą, signalus, taisykles, ką galima ir ko nevalia daryti. Niekad nesiskiriančios merginos yra tikros priešingybės: Rugsėja – kovinga, nepatikli, visada pasiruošusi ginti mokykloje patyčias patiriančią Liepą – naivią, bet atvirą pasauliui ir naujoms patirtims. Kai Rugsėja nušalinama nuo pamokų, Liepa pamažu pradeda tyrinėti savo nepriklausomybės ribas. Įtampa ima augti visai šeimai išsikrausčius į seną atostogų namą Airijoje, kur Liepai teks atsakyti į klausimą – kaip toli ji pasiryžusi nueiti ir ką paaukoti tam, kad išlaikytų ypatingą savo ir sesers ryšį.
Filmą režisavusios graikų-prancūzų aktorės Ariane Labed karjera prasidėjo įsimintinais vaidmenimis nejaukiuose, tamsaus humoro elementų ir absurdo persmelktuose sutuoktinio Yorgoso Lanthimoso bei Athinos Rachel Tsangari filmuose. „Rugsėja sako“ – jos režisūrinis ilgo metražo debiutas, paremtas šiuolaikiniu gotikiniu Daisy Johnson romanu „Seserys“, kuriame režisierė švelniai flirtuoja su graikų Keistosios bangos filmų tropais, tačiau kartu pasiūlo ir unikalų žvilgsnį į sudėtingą šeimos mikrokosmosą, kuriame meilė neatsiejama nuo galios žaidimų bei manipuliacijos, o už nepriklausomybę tenka sumokėti labai didelę kainą. Filmo premjera įvyko Kanų kino festivalio konkursinėje programoje „Ypatingasis žvilgsnis“.
Šis filmas yra programos TYROS SIELOS dalis
Šios programos filmuose pasakojama apie atvirų ir jautrių sielų žmones. Gal jie ir nepastebimi, bet tikrieji kasdienybės herojai. Juos persekioja traumuojantys karo padariniai, juos vadina „kitokiais“, tačiau būtent jie yra didieji humanistai, sugebantys pamatyti kitame kad ir krislą, bet žmogiškumo. Šiuos jautrius filmus sukūrė jauni režisieriai – tyros, kino industrijos dar nesuteptos sielos.
Urbanistinė alegorija
An Urban Allegory / Allégorie citadine | Režisieriai Alice Rohrwacher, JR | Vaidina Lyna Khoudri, Naïm El Kaldaoui, Leos Carax, | Trukmė 21 min. | Prancūzija, 2024 m. | prancūzų kalba, lietuviški subtitrai, vertė Jurga Vilė | V
Į ranką įsitvėrusi sirguliuojantį sūnelį Džėjų, jauna mama blaškosi Paryžiuje – ji vėluoja į modernaus baleto atranką. Vargais negalais įsiprašiusi ant scenos, mama susitinka su paslaptinguoju spektaklio režisieriumi (Leosas Caraxas), kurio žvilgsnis nukrypsta į Džėjų. Būtent jam režisierius pašnabždės paslaptį: kaip pažvelgti už Platono aprašyto šešėlių pasaulio ribų.
„Urbanistinėje alegorijoje“ savo talentus suvienija menininkų-grandų penketukas – filmą režisavęs duetas Alice Rohrwacher („Chimera“) ir JR („Veidai kaimai“), spektaklio režisierių įkūnijęs L. Carax („Šventieji motorai“), garso takelį sustygavęs Thomasas Bangalteris (pusė „Daft Punk“) ir choreografiją nubraižęs Damienas Jalet. Kartu jie kuria realybę peržengiantį ir kvestionuojantį nuotykį, panardinantį į vizualią, filosofišką odisėją. Tai – kvietimas išvysti sluoksnis po sluoksnio apnuoginamo Paryžiaus kasdienybėje slypinčią Platono olą.
Šie filmai yra programos DIDŽIŲJŲ SPINDESYS dalis
Kanų šakelės, Venecijos liūtai, Berlyno lokiai, Lokarno leopardai, BAFTA, Europos kino akademijos statulėlės spindi šios programos režisierių namų lentynose. O kur dar aktoriai, vaidinantys jų naujuosiuose filmuose – Tilda Swinton, Michaelas Shannonas, Gary Oldmanas, Jessica Chastain, Peteris Sarsgaardas… Kai kurių iš šių aktorių lentynose šalia kitų apdovanojimų puikuojasi ir „Oskarai“… Ir visai nesvarbu, ką didieji sukurtų – spindėtų ar kluptelėtų – su malonumu pasidomėsime, ką jie sukūrė ir kaip save perkūrė šįsyk.