Janikui apie trisdešimt ir jis yra paprastas, geraširdis, bet pavargęs ir savo gyvenimu tik iš dalies patenkintas apsaugos darbuotojas. Jis neturi daug laisvo laiko pramogoms, todėl labai vertina kiekvieną retą galimybę skirti laisvalaikį kultūrai. Juolab kad kelionė į kokį nors filmą ar pasirodymą kiekvieną sykį pareikalauja labai atsakingo planavimo: reikia ne tik susitarti su jį pavaduojančiais kolegomis, bet ir nepražiopsoti Paryžiaus priemiesčius su jo centru jungiančių autobusų. Vieną vakarą visos jo pastangos nueina šuniui ant uodegos. Atsisėdęs į patogią teatro kėdę Janikas greitai supranta patekęs į itin prastą bulvarinę komediją. Neapsikentęs jis pakyla iš kėdės ir rėžia visą tiesą aktoriams į akis. Dar daugiau – Janikas jaučiasi galintis nesunkiai sukurti geresnį spektaklį. Laimė, jis visada nešiojasi ginklą, tad susirinkusi publika tikrai sutiks mandagiai palaukti…
Puikiai parašytas, įtraukiantis, juokingas ir viso labo valandą trunkantis filmas „Janikas“ režisieriui Q. Dupieux būdinga absurdiška maniera dekonstruoja elitines meno vartojimo tradicijas ir meno kūrinio neliečiamumą apskritai. Pats režisierius puikiai apibendrina: 99 procentai filmų yra nuobodūs. Šis – tikrai ne toks.
Quentinas Dupieux nuo paauglystės kūrė trumpametražius filmus, o būdamas 19 metų pardavė vieną savo filmų „Canal+“. Tuo pat metu jis pradėjo kurti elektroninę muziką pasivadinęs Mr Oizo slapyvardžiu ir 1996 m. išleido savo pirmąjį įrašą. Nuo 2007 m. kuria ilgametražius filmus, iš kurių daugelis buvo atrinkti į didžiuosius pasaulio kino festivalius, įskaitant Kanus, Veneciją ir Sandansą.
Festivaliai:
Lokarno kino festivalis