Gegužės 3-5 dienomis kino centrų „Skalvija“ Vilniuje ir „Romuva“ Kaune ekranai trumpam taps langais į Senegalą. Jauna kino leidybos kompanija „Taip toliau“ ir pernai Kanų kino festivalio pagrindiniame konkurse debiutavusi režisierė Ramatą-Toulaye Sy čia pristatys kartu kuruotą filmų programą „Taip toliau: į Senegalą“, kurią sudaro jos pačios kurta drama „Banelė ir Adama“, du Mati Diop filmai „Tūkstantis saulių“ ir „Atlantės“ bei Senegalo kino klasika – Djibrilo Diop Mambéty „Touki bouki“.
Būtent Ramatos-Toulaye Sy debiutinis filmas – meilės istorija iš Senegalo „Banelė ir Adama“ tapo programos atspirties tašku. Prancūzijoje gyvenanti režisierė ir scenarijų autorė kurti debiutinio filmo grįžo į savo tėvų gimtąjį kaimą Senegalo šiauriniame Futos regione, kur dažnai leido laiką augdama. Magiško realizmo persmelkta istorija apie Banelės maištą, laisvės troškimą ir į beprotybę vedančią meilę tapo naujos iš Afrikos kilusių režisierių, tyrinėjančių žanrinį kiną, bangos dalimi. Nutoldama nuo socialinio realizmo režisierė kuria mitinę meilės istoriją primenančią „Romeo ir Džiuljetą“. „Neaugau Senegale, tad nedrįsčiau kalbėti apie moterų padėtį ten ar apie kokį nors kitą Senegalo visuomenės reiškinį. Tai nebuvo mano tikslas. Man buvo svarbus pagrindinės veikėjos mitologinis lygmuo, kūriau ją kaip Fedrą ar Medėją.“ – apie savo filmo idėją pasakoja Sy.
„Banelė ir Adama“ buvo vienintelis debiutinis filmas praėjusių metų Kanų kino festivalio konkursinėje programoje ir priminė 2019 metus, kai ten debiutavo kita jaunosios kartos Afrikos kino režisierė, prancūzė-senegalietė Mati Diop. Jos vaiduokliška meilės istorija „Atlantės“ buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu ir tapo vienu ryškiausių metų filmų, tačiau Lietuvoje taip ir nebuvo parodyta didžiajame ekrane. Kaip ir Ramata-Toulaye Sy, Diop pasitelkia fantaziją ir magišką realizmą, tačiau jos filmai kur kas politiškesni. Vizualiai užburiančios „Atlantės“ paliečia skaudžią migracijos temą ir rodo iš Europos perspektyvos nematomą jos pusę – moterų išgyvenamą praradimo skausmą, vyrams iškeliavus siekti svajonių kitame vandenyno krante. Vos kelis filmus sukūrusi Mati Diop jau parodė esanti vienas ryškiausių balsų kino pasaulyje. Norėdama užčiuopti kartais sunkiai paaiškinamą Afrikos socialinę tikrovę, režisierė kūrybingai jungia dokumentalumą su fikcija. Šiemet Berlinalėje Diop buvo apdovanota „Auksiniu lokiu“ už savo naujausią filmą „Dahomėja“ apie XIX a. kolonistų pavogtų ritualinių skulptūrų grąžinimą Beninui iš Prancūzijos meno saugyklų.
Apie migraciją ir su ja susijusias svajones pasakojama ir Mati Diop dėdės, Senegalo kino meistro Djibrilo Diop Mambéty debiutiniame filme „Touki bouki“, kurio premjera 1973 m. taip pat įvyko Kanų kino festivalyje. Volofų kalba touki bouki reiškia „hienos kelionė“ – tai dar viena istorija apie meilę ir norą ištrūkti. Šiame modernistiniame postkolonijinio kino šedevre Mambéty pašiepia afrikiečių prisirišimą prie Europos ir jos romantizavimą. Įsimylėjėliai Mory ir Anta trokšta išplaukti į svajonių Paryžių, bet susiduria su kartais nepaaiškinamomis, kliūtimis. Šmaikštus, stilingas ir energingas Touki Bouki net praėjus pusei amžiaus vis dar atrodo nepaprastai šviežias ir ne mažiau aktualus.
„Tūkstantis saulių“ pratęsia ir komentuoja pasaulio kino klasika tapusį „Touki bouki“. 2013 m. Mambéty dukterėčia Mati Diop grįžo į Senegalą ir sukūrė filmą apie pagrindinį „Touki bouki“ aktorių Magaye Niangą praėjus keturiasdešimčiai metų nuo jo pasirodymo ekranuose. „Tūkstantis saulių“ yra faktus ir fikciją jungiantis jautrus portretas apie žmogų, kuris, kaip ir jo suvaidintas personažas nepaliko savo šalies. Anksčiau buvusio žvaigžde, šiandien Niango niekas jau neatpažįsta. Ruošdamasis eiti į specialų „Touki bouki“ seansą Dakare jis vaikšto miesto gatvėmis ir reflektuoja čia prabėgusį gyvenimą.
Programos „Taip toliau: į Senegalą“ filmus sieja ne tik maginis matymas, nepaprastas vizualumas ir veikėjų noras išsilaisvinti, išvykti, bet ir režisierių siekis naujai pasakoti senegaliečių istorijas. Ši linija kuria ryšį tarp vizionieriško Mambéty kino nepriklausomo Senegalo kino istorijos pradžioje, ir jaunosios diasporos kartos, grįžtančios į šalį kurti dabar.
Programos „Taip toliau: į Senegalą“ žvilgsnį vėliau šiais metais pratęs antroji filmų programa – „Taip toliau: iš Afrikos“, kurioje bus sekamas įvairių Afrikos šalių žmonių, idėjų, pasakojimų judėjimas į kitus pasaulio kraštus. Programos ašimi taps šiemet Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas Abderrahmane Sissako filmas „Juodoji arbata“ apie Ajos iš Dramblio kaulo kranto iš naujo kuriamą gyvenimą Kinijoje.
Abi filmų programas iš dalies remia Lietuvos kino centras.