Sausio 24 dieną į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis filmu virtęs šiauliečio Rimanto Kmitos bestseleris „Pietinia kronikas“ jau pradėjo savo kelionę po didžiuosius ekranus. Užsienio filmų festivaliuose sulaukia ne tik gausių publikos aplodismentų, bet ir profesionalų įvertinimų – pavyzdžiui, Talino kino festivalyje nuskynė Geriausios Baltijos šalių juostos apdovanojimą.
Filme žiūrovai gali išvysti nemažai archyvinės medžiagos, kuri bus ir filme – anonse ji persipina su dabar filmuotais kadrais. Būtent autentiškų vaizdų paieška režisieriui Ignui Miškiniui bei jo komandai buvo tapusi vienu didžiausių iššūkių.
„Archyvų paieškos užtruko ne ką trumpiau, nei tinkamų aktorių ar autentiškų lokacijų suradimas. Iš tikro aš planavau taip kurti vos ne penktadalį filmo – integruoti aktorius į archyvinius kadrus. Deja, tai pasirodė neįmanoma. Archyvų yra, bet kadrai, jų trukmės, rakursai, kameros judesiai nelabai tiko tam tikroms scenoms, veiksmams. Vytautas Starikovičius pranaršė visus archyvus, aš pražiūrėjau dėžes šiauliečių, Argos TV ir Šiaulių TV kasečių. Radom daug įdomių dalykų, bet filme tiek, kiek planavau, neliko. Tačiau tai padėjo pasinerti ir prisiminti, įsijausti. Gal tai net kažkiek įkvėpė. Tuo labiau ir su Narvydu Naujaliu ilgai analizavom archyvinę medžiagą ir daug kas filme buvo nufilmuota originaliai, nors, gal tai ir gali pasirodyti kaip archyvas. Toks ir buvo tikslas, tokia buvo mano pirminė vizija, kai perskaičiau Eglės Vertelytės scenarijų ir Rimanto romaną. Supratau, jog reikia pasistengti, kad filmas atrodytų tarsi sukurtas 1993-1994-aisiais. Kitaip bus neįdomu“, – apie sunkumus ieškant medžiagos juostai pasakoja I. Miškinis.
Vienas iš pavyzdžių, kaip filme seni kadrai papildomi naujais, specialiai tam filmuotais – archyvinės dar labai jauno Andriaus Mamontovo koncerto scenos, kurios buvo sumontuotos su naujai užfilmuotais kadrais su juostos herojais. Šį epizodą galima išvysti „Pietinia kronikos“ anonse:
I. Miškinis pasakojo, kad kuriant filmą buvo iškilę ir kitų sunkumų. Šiauliai ir istorijoje aprašytos vietos jau nebeprimena tų, senųjų, tad teko paprakaituoti ne tik lokacijų ieškotojams, bet ir filmo dailininkams.
„Labai pasisekė, kad Šiauliai tvarkingi. Ta prasme, tai, kas iš 90-ųjų – neapleista, nenušiurę. Aišku, buvo vietų, kurias dailininkams reikėjo reanimuoti. Taip pat buvo vietų, pastatų, kurių tiesiog nebėra. Keitėm scenarijų, improvizavom, ieškojom vietų, kurios tiktų istorijai ir laikmečiui. Na ir, aišku, tiktų Šiauliams. Buvo ir tokių kartų, kai randi autentišką kampą, atvažiuoji po kiek laiko, o ten jau viskas perkasta. Net su Pietinio bulvaru buvo taip. Pasisekė, nes dar spėjom mažą jo galiuką nufilmuoti“, – prisimena režisierius.
Kaip filmo kūrėjams sekėsi grįžti į „laukinius“ Šiaulių laikus ir prikelti kai kurias itin ryškias bestselerio scenas kol kas galima akies kampeliu pamatyti juostos anonse.
Filmo peržiūrą galima užsisakyti nuo sausio 24 d.
Režisierius: Ignas Miškinis
Metai: 2024
Šalis: Lietuva