Būti suaugusiu yra sunku. Ypač sunku, jei esi dar tik penkiolikos metų. Danutė – vienintelis „suaugęs“ žmogus savo šeimoje. Akivaizdu, kad paauglei tai yra per daug sudėtinga užduotis. Ji kasdien susiduria su išoriniais savo galimybių ribojimais. Toks vaikas viską matuoja „išlikimo matu“ ir prisiima atsakomybę, kaip būdą išlikti.
Realistiškas, socialiai angažuotas pasakojimas, persmelktas empatijos ir humanizmo, kviečia žiūrovus pamatyti tai, ko dažnai nepastebime – arba nenorime pastebėti: už šeimos fasado slapstomas traumas ir nepriteklių, po paauglio ryžto prisiimti neadekvačią atsakomybės naštą glūdintį trapumą, o socialinėse sistemose, kurios turėtų padėti sunkumų patiriantiems žmonėms, įsigalėjusį šaltą „algoritmiškumą“.