Pernai gruodžio 2-ąją pasaulis minėjo Marijos Anos Sesilijos Sofijos Kalogeropoulos gimimo šimtąsias metines. Graikų imigrantų šeimoje Niujorke gimusi mergaitė išgarsėjo Marijos Kalas vardu. Ir nors „Dieviškąja“ vadintos dainininkės su mumis nebėra jau beveik pusę amžiaus (nuo 1977-ųjų), ji vis dar išlieka vienu labiausiai kerinčių balsų ir asmenybių operos istorijoje.
Režisieriaus Pablo Larraíno biografinėje juostoje M. Kalas įkūnija viena labiausiai kerinčių pastarųjų dešimtmečių aktorių – Angelina Jolie. Filmų „Žaklina“ ir „Spencer“ autorius operos dainininkės istoriją pasakoja retrospektyviniu būdu, žvelgdamas iš aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus.
Juosta atskleidžia pirmuosius šios didingos moters žingsnius scenoje, juodą darbą, kančias, nesėkmes, scenos trauką, jaudulį ir triumfą. Marija, pasakojanti savo istoriją, iš naujo išgyvena savo aistrą, skausmą, nusivylimus ir meilę. Ji tarsi iš gabaliukų dėlioja viso savo audringo, nuostabaus ir tragiško gyvenimo mozaiką.
Kažkada, paklausta, ką reiškia būti Marija Kalas, dainininkė atsakė – „Siaubinga. Tai – nuolatinės pastangos suprasti kažką, kas iš esmės nėra ir negali būti suprantama“. Galbūt būtent dėl to ji ir tapo „Dieviškąja“.