Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas.
„Šio filmo nebūtų, jei ne Manto meilė žmonėms ir Mariupolio gyventojams, jei nebūtų tikėjimo kino galia, jei Hana nebūtų slapta išvežusi medžiagos ir jei Rusija nebūtų pradėjusi karo Ukrainoje. Šis filmas yra apie gyvenimą. Taip pat tai atminimas jį kuriant nužudytam Mantui Kvedaravičiui ir visiems kare žuvusiems žmonėms.“ (Dovilė Grigaliūnaitė)