Filmą lydės Q&A su filmo režisiere Farahnaz Sharifi.
Tai intymus pasakojimas apie emigravimą „vidun“, autobiografinis himnas laisvei, Irano žmonių istorijos prieglobstis. Filmas, trapus tarsi mozaika, sudėtas iš pačios režisierės Farah Sharifi video medžiagos ir senovinių Super-8 kameros kadrų, kuriuos ji perka iš nepažįstamųjų, norėdama išsaugoti tautos atmintį. „Mano planeta“ režisierė vadina kadrus, kuriuose ji šoka ir dainuoja savo namuose, taip tarp keturių sienų atrasdama pasipriešinimą ir išsilaisvinimą . Jungdama praeitį ir dabartį, ji kuria alternatyvią Irano istoriją, įamžinančią tikrąją tautos dvasią. Neįkainojamas kolektyvinės ir individualios atminties archyvas, atveriantis naują žvilgsnį į „Moterys, Gyvenimas, Laisvė“ protestus.
Vertė: Šeida Kauzonė
Farahnaz Sharifi yra daugybę apdovanojimų pelniusi filmų kūrėja ir montažo režisierė iš Irano, 2022 m. pabaigoje priversta išvykti iš šalies. Ji baigė kino studijas Teherano universitete. Jos filmai dažniausiai paremti darbu su archyvais – istorijas ji pasakoja pasitelkdama archyvinę medžiagą. Farahnaz taip pat yra Irane gerai žinoma montažo režisierė. Vienas naujausių jos, kaip montažo režisierės, darbų yra filmas „Radiograph of a Family“, kuris 2020 m. pelnė geriausio ilgametražio dokumentinio filmo ir geriausio kūrybinio archyvų panaudojimo apdovanojimus IDFA (Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje). Farahnaz pelnė daugybę prizų Irane ir už jo ribų, tarp jų – geriausio filmo apdovanojimus Upsalos trumpametražių filmų festivalyje bei Fajr filmų festivalyje Irane.
Be to, 2021 m. ji buvo IDFA žiuri narė. Be karjeros kino industrijoje, ji taip pat yra rašytoja – Irane išleista jos apsakymų knyga „Breathing in Open Air“.