Palaidojęs žmoną, Endrius Bleikas panyra į apatiją: nieko nebenori, niekuo nebesidomi ir su niekuo nebendrauja. Iš sąstingio jį ištraukia mintis vykti į Prancūziją – į dvarą, kuriame susipažino su savo mylimąja. Susikrovęs lagaminą, Endrius leidžiasi kelionėn, kuri, be jokios abejonės, klostysis visiškai kitaip, nei jis įsivaizduoja.
Atvykęs į dvarą, kuriame prasidėjo jo meilės istorija, Endrius įsivaizduoja, kad gyvens čia kaip svečias. Tačiau jau kitą rytą paaiškėja, kad dvaro ekonomė palaikė jį darbo ieškančiu liokajumi. Dabar, norėdamas likti jam išnuomotame kambaryje ir dvare apskritai, Endrius yra priverstas apsivilkti livrėją ir bent jau „bandomajam laikotarpiui“ įsijausti į liokajaus vaidmenį.
Bendraudamas su keistoka ir šiek tiek ekscentriška (bet dėl to ne mažiau žavinga) dvaro savininke Natalija, apie viską savo nuomonę turinčia virėja Odile, užsispyrusiu dvaro valdytoju Filipu ir tvarkytoja Manon, ponas Bleikas pamažu supranta, kad likimo smūgių dar niekam nepavyko išvengti ir kad naujieji jo pažįstami gyvenime yra lygiai tokie pat pasimetę kaip ir jis pats. Dar daugiau – žmogus, kuris po žmonos mirties iš gyvenimo daugiau nieko nebesitikėjo, bus tiesiog priverstas pradėti naują gyvenimą.