1987-ieji, Tokijas. Fuki namie neranda sau vietos. Tėvui sergant, ji ne tik liūdi, bet ir jaučiasi vieniša: šeimos dėmesys sutelktas kitur. Tenka užsiimti savimi pačiai. Kaip ir dažnas paauglys, Fuki panyra į fantazijas, tačiau šios mergaitės atveju jose – daug tiesos: Fuki išties turi telepatijos dovaną. Perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį nelengvas, o Fuki šį kelią tenka eiti be žemėlapio. Laimė, kad šalia yra bent šiek tiek magijos.
Ankstesniame filme „Planas 75“ režisierė Chie Hayakawa įsivaizdavo netolimos ateities Japonijos visuomenę. O su naujuoju nusikelia į praeitį, 9-ojo dešimtmečio Tokiją, kai mirė jos tėvas. Režisierė vengia pigaus sentimentalumo – mirtis čia nėra tragedija, o greičiau mįslė, kurią mergaitė bando įminti. Šiam poetiškui filmui pavadinimas kilo iš tėvo dovanos režisierei – Renuaro paveikslo reprodukcijos.