Trevisui vaikystėje miegoti nedavė atominio karo baimė. Ją pavyko įveikti tik kartu su šeima nuvykus prie raketų šachtų. Praėjus 30 metų, po 2016 metų rinkimų JAV, ši baimė sugrįžo. Vyras problemą ryžtasi spręsti jau išbandytais metodais: pasiima žmoną, vaikus ir leidžiasi į apokaliptinę kelionę po JAV Vakarus. Stovyklaujant, plaukiojant, žaidžiant mini golfą peizažuose, pažymėtuose genocidu, niūriai dekonstruojamas Amerikos mitas: „Ginklu paimta žemė tampa ginklu, nutaikytu į visus.“
Man šis filmas – tai sapnas, persmelktas nerimo dėl branduolinės katastrofos. Kas įvyks pirmiau? Susprogs atominė elektrinė? Kažkas paspaus mygtuką ir užmes atominę bombą? Paleis raketas su atominėmis galvutėmis? O kas tada..? O gal JAU įvyko? Siūlau apie tai negalvoti – tegul sapnas liks sapnu, o Treviso filmas tebus galimybė susimuliuoti akimirką prieš atominį sprogimą. Atsimenate, kaip pasaulio pabaigos jausmą išgyvenome Larso von Triero „Melancholijoje“? Čia bus kažkas panašaus. (Vilma Levickaitė)