Spalio 6 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys nepaprastą kino žiūrėjimo patirtį žadanti „Samsara“. Ispanų režisierius Lois Patiño intriguoja siekiu kine perteikti tai, kas nematoma, ir pasiūlo žiūrovams pasinerti į kolektyvinę meditaciją atliekant kino salėje neįprastą veiksmą – užsimerkiant. Per tris filmo dalis sekama reinkarnacijos kelionė iš budistinio Laoso į jūržolių ūkį Tanzanijoje.
Berlyno kino festivalio „Encounters“ programoje Specialiu žiuri prizu apdovanotame filme Patiño siekia kino kalba perteikti samsarą – gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklą budistinėje sampratoje. Filmas savo atmosfera primena Apichatpongo Weerasethakulo kinematografines meditacijas, tačiau siūlo visiškai naują patirtį.
Pradžioje filmas nukelia į Laosą, kur jaunas budistas kiekvieną rytą keliasi per upę. Kitame krante gyvenanti senolė ruošiasi mirti. Jaunuolis skaito jai „Tibeto mirusiųjų knygą“ – gidą, kuris padeda nepaklysti kelyje į reinkarnaciją. Senolės dvasiai palikus kūną jis sušnabžda paskutinius žodžius ir pats pasineria į meditaciją, norėdamas palydėti ją transformacijos kelionėje. Naujasis įsikūnijimas atveda į Tanzaniją, pas moteris dirbančias jūržolių ūkyje.
Apie idėją sukurti filmą vizualizuojantį reinkarnaciją tolimose šalyse pats Lois Patiño sako: „Manau, noras suprasti bei išgirsti vieniems kitus be išankstinių nuostatų ir tiesų primetimo, yra tikroji pažinimo ir kultūrinių mainų esmė. Šis filmas aukština pasaulio įvairovę, ieško ir nori parodyti harmoniją tarp skirtingų kultūrų bei religijų.“
„Samsara“ gimė iš noro kino kalba perteikti tai, kas yra už regimojo pasaulio ribų. Idėjų, kaip kino kalba atkurti pomirtinę sielos kelionę į kitą įsikūnijimą, Patiño sėmėsi iš režisieriaus Dereko Jarmano filmo „Mėlyna“, flicker techniką naudojančių eksperimentinio kino kūrėjų ir amerikiečių menininko Jameso Turrello kūrybos, bei Briono Gyslino su Williamsu S. Burroughs’u instaliacijos „Sapnų mašina“. Vienu iš esminių „Samsaros“ elementų tapo garso dizaino galia mintyse sukelti vaizdinius.
Filmuodamas ant 16 mm juostos ir eksperimentuodamas esminiais kino elementais – šviesa ir garsu, Lois Patiño tęsia Naujojo Galisijos kino bangos tradicijas. Jauni inovatyvūs režisieriai, ėmė kurti ant sugriuvusios Galisijos kino industrijos pamatų. Dėl 2008 m. ekonominės krizės nulemto menko finansavimo jie buvo apriboti, bet kartu ir išlaisvinti iš įprastų kino rėmų. Tai paskatino drąsiai kurti iš asmeniškesnių perspektyvų, nevengti formalių eksperimentų, aštrių politinių ir kultūrinių refleksijų. Šie režisieriai dažnai filmuoja ant 16 mm juostos, trina žanrų ribas, dekonstruoja naratyvus, eksperimentuoja su vaizdu bei garsu ieškodami tinkamiausių formų išreikšti pasirinktas idėjas ir temas.
Simboliška, jog nuo „Samsaros“ – filmo apie reinkarnaciją – veiklą pradeda nauja kino leidybos kompanija „Taip toliau“. Pavadinimas „Taip toliau“ nusako pagrindinę kompanijos kuratorinę kryptį, pasukančią toliau nuo Lietuvoje dominuojančios Europos ir Šiaurės Amerikos kino kultūros. Tai ne tik geografinės kryptys, kino ekrane nukelsiančios į Azijos, Afrikos bei Pietų Amerikos žemynus, bet ir pasiūlymas paskui kuruojamo turinio formas bei idėjas žiūrovams keliauti, galbūt, toliau nei įprasta ir leistis būti nustebinamiems.
Pasak įkūrėjų, trijų draugių ir ilgamečių kolegių, Mantės Valiūnaitės, Aistės Račaitytės ir Ignės Smilingytės, kompanija „Taip toliau“ filmuose ieškos gylio, naujumo, drąsos: kino žadinančio mintis ir kūnus. Tai atradus, savo veikloje sieks pasitelkti ne komercinio kino platinimo, o boutique leidybos praktikas, pasakojant išplėstines filmų ir jų kontekstų istorijas. Jas Lietuvos žiūrovai kartais išgirs ir iš pirmų – kino kūrėjų – lūpų.