Adomo Mickevičiaus institutas, kino teatras „Romuva“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus bei Lenkijos institutas Vilniuje pristato parodą „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ lydinčią filmų programą.
Programa:
Kovo 10 d. 18:00 val. – Vilkė (Wilczyca), rež. Marek Piestrak, Lenkija, 1982
Kovo 29 d. 18:00 val. – Baltas elnias (Valkoinen peura), rež. Erik Bromberg, Suomija, 1952
Balandžio 5 d. 18:00 val. – Valerija ir stebuklų savaitė (Valerie a týden divů), rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1970
Balandžio 20 d. 18:00 val. – Peteliškė (Leptirica), rež. Đorđe Kadijević, Jugoslavija, 1973
Gegužės 9 d. 18:00 val. – Šokių aikštelės dukros (Córki dancingu), rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, 2015
Su muziejaus apyranke kviečiame bilietą į seansą įsigyti už specialią kainą – 3 eurus. Taip pat su filmų ciklo seanso bilietu Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų galėsite aplankyti su 50 % nuolaida. Nuolaida galioja bilietus perkant tik kino teatro arba muziejaus kasose (negalioja internetu).
Aleksandros Waliszewskos parodą Lietuvoje lydintys filmų seansai
Aleksandros Waliszewskos tapyboje labai stipriai juntamas pasakojamasis elementas, menininkė kuria savo pasaulius ties realybės ir sapno, tikrovės ir nerealumo riba. Įterpdama įvairių mitologijų elementus dailininkė sukuria savo pasakų kosmosą. Dėl to jos menas primena kiną, kuris savo esme yra pasakojimo ir pasaulio kūrimo menas. Parodą lydinčioje kino programoje rodomi filmai ne tiek susiję su menininkės kūryba, kiek, galima sakyti, yra išaugę iš to paties kamieno, o jų tarpusavio ryšys paremtas nuojauta. Į ją atrinkti dvejopi kūriniai: vieni – senesni tiek arthousiniai, tiek žanriniai, siaubo ir simbolistiniai „Naujosios bangos“ filmai, kiti – šiuolaikiniai Europos filmai, sukurti tuo pačiu pagrindu kaip Waliszewskos darbai: autoriniai kūriniai, tačiau tokie, kurie telpa į hibridinio žanrinio kino rėmus, t. y. priklauso tarpiniam siaubo ir pasakos žanrui.
Seansuose rodomi filmai turi elementų, atspindinčių dvi pagrindines temas: nagrinėja Van Gennepo perėjimo ritualų liminalią fazę, kuri pirmiausia susijusi su brendimu, žingsniu iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį („Valerija ir stebuklų savaitė“, „Šokių aikštelės dukros“), santuoka ir meilės romantika („Baltas elnias“, „Peteliškė“), mirtimi („Vilkė“, „Peteliškė“) bei su tam tikrų regionų ikikrikščioniškaisiais tikėjimais, perteiktais pagal folk horror žanro taisykles („Baltas elnias“, „Vilkė“, „Peteliškė“). Nepaprastai svarbus regioninis šių filmų aspektas, kadangi pačioje parodoje taip pat pasitelkiama geografinė kategorija: čia yra tiek Baltijos jūros regionas – Suomija, Lenkija, tiek Vidurio Europa – buvusi Čekoslovakija ir Lenkija, taip pat Balkanai su nebeegzistuojančia Jugoslavija. Šalia stiprių slaviškų vampyrų ir kitų vilkolakių (kaip likantropė „Vilkėje“ ar bestija ir drugys „Peteliškėje“) išvystame sirenų, siejamų daugiau su Viduržemio jūros baseinu, bei finougrų kultūros motyvų.
Daugiau apie kiekvieną filmą:
Vilkė (Wilczyca), rež. Marek Piestrak, Lenkija, 1983
Mirties patale gulinti moteris užkeikia savo vyrą: jeigu jos gyvybė užges, lankys jį po mirties! Moters žodžiai kelia siaubą, kadangi būdama gyva, anot gandų, „davėsi su vilkais“. Ar prakeiksmas stipresnis už mirtį?
„Vilkė“ puikiai atspindi XX a. 9 dešimtmečio lenkų siaubo kiną: daug nuogybių ir smurto. Vienas garsiausių kaimyninės šalies siaubo filmų ir dabar atrodo stulbinančiai naujas. Istorija ir senaisiais liaudies tikėjimais paremtas kūrinys – žanrinio lenkų kino meistro, kultinių filmų „Piloto Pirkso kvota“ ir „Gyvačių slėnio užkeikimas“ autoriaus Mareko Piestrako darbas.
Baltas elnias (Valkoinen peura), rež. Erik Bromberg, Suomija, 1952
Jauna samė Pirita išteka už savo mylimojo – elnių piemens Aslako. Kai vyras kaskart iškeliauja ganyti savo bandos, moteris vis labiau ima bijoti vienatvės. Ji pagalbos kreipiasi į vietinį samių šamaną. Šis turi jai padėti vėl Aslako širdyje įžiebti aistrą. Deja, tai reiškia, kad Pirita turi pavirsti vampyre, persikūnijančia į baltą elnią.
Klasikinis filmas balansuoja tarp folk horror ir liaudies pasakos. Kanų kino festivalyje žiuri prizu įvertintame bei „Auksiniu gaubliu“ apdovanotame suomių režisieriaus Eriko Brombergo filme gausu nuorodų į ikikrikščioniškąsias šamaniškas samių religijas bei liaudies padavimus.
Valerija ir stebuklų savaitė (Valerie a týden divů), rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1970
Valerijai miegant pavagiami auskarai. Ar merginai pavyks juos atgauti? Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidina merginos mama ir močiutė?
Vienas vizionieriškiausių Čekoslovakijos „Naujosios bangos“ filmų. Vítězslavo Nezvalo prozos ekranizacija. Vienintelis siurrealistinis kūrinys, kuriame siaubo gotika supinta su magiškuoju realizmu. Jaunoji Valerija, panašiai kaip Alisa Stebuklų šalyje, stovi ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio ir keliauja tarp realaus pasaulio ir kitos sapnų veidrodžio pusės.
Peteliškė (Leptirica), rež. Đorđe Kadijević, Jugoslavija, 1973
Jaunasis Strahinja, dideliam ponui nesutikus už jo išleisti dukros, iškeliauja į pasaulį. Jis apsistoja apsėstame malūne ir naujajam malūnininkui tenka kovoti su piktosiomis dvasiomis. Ar galų gale kaimo bernas ves mylimąją?
Pirmas jugoslavų siaubo filmas, kultinis kūrinys, priskiriamas folk horror žanrui. Savos Savanovičiaus, garsiausio Balkanų vampyro, istorija. Đorđės Kadijevićiaus režisuota Milovano Glišićiaus romano adaptacija, kurioje gausu folkloro detalių.
Šokių aikštelės dukros (Córki dancingu), rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, 2015
Bravūriškas vaidybinis Agnieszkos Smoczyńskos debiutas. Pasakiška XX a. 9 dešimtmečio Lenkijos Liaudies Respublikos vizija, šokių aikštelių ir naktinių klubų pasaulis, atsiduodantis cigarečių dūmais ir degtine. Į šią šalį patenka dvi sirenos, kurios užkariauja Varšuvos muzikinę sceną. Tačiau sirenų vieta vandenyje, o ne sausumoje. Ar joms pavyks suderinti savo laukinę prigimtį su žmogiškais troškimai?
Įspūdingas žanrų hibridas: pasakos, siaubo filmo ir miuziklo mišinys. Tuo pačiu tai vienas įstabiausių filmų apie brendimą, tapimą moterimi bei patrauklaus suaugusiųjų gyvenimo pavojus.
Paroda M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia nuo vasario 3 iki gegužės 22 dienos.
FIlmų seansų mūsų repertuare ieškokite čia.
Daugiau informacijos apie parodą rasite čia.